Medžioklei naudojami šunys
Iš terjerų Lietuvos medžiotojai daugiausiai augina šiurksčiaplaukius
foksterjerus ir jagdterjerus. Trumpaplaukių foksterjerų ir ypač Velso
terjerų augina mažiau.
Su terjerais urvuose medžiojamos lapės,
mangutai, barsukai, bebrai. Urve besislepiantį žvėrelį jie išvaro, o
neretai net pagauna ir išvelka. Šie šunys yra universalūs, todėl
atitinkamai išmokinti gali būti naudojami kanopinių žvėrių ir paukščių
medžioklėse, neblogai seka sužeisto žvėries kraujo pėdsaku. Dėl įgimto
azarto noriai eina į vandenį. Tai nedidelio ūgio, energingi, medžioklėje
drąsūs, aršūs ir azartiški, turintys didelius ir stiprius nasrus šunys.
Reikalui esant, už uodegos jie traukiami iš urvo. Terjerai dėl
nedidelio ūgio tinkami auginti mažose patalpose, tada neretai juos
augina miestuose gyvenantys medžiotojai.
Šiurkščiaplaukis ir trumpaplaukis
foksterjerai. Labai viena kitai artimos Anglijoje išvestos šunų veislės.
Skiriasi tik kailiu. Šiurkščiaplaukių foksterjerų plaukas ilgas,
tankus, šiurkštus, kiek panašus į šerius. Snukio galas apaugęs kiek
pailgėjusiais plaukais. Todėl šuo atrodo ūsuotas ir barzdotas. Juos
būtina pastoviai triminguoti. Trumpaplaukių foksterjerų plaukas trumpas,
lygus, prigludęs prie kūno. Foksterjerai nedidelio ūgio. Kūno siluetas
kvadrato formos. Kaklas gana ilgas, raumeningas. Taip pat gana ilgas ir
snukis. Ausų galai nulinkę žemyn. Margi, dažniausiai trijų spalvų:
baltos, juodos, rudos. Visada vyrauja balta spalva, kartais būna beveik
ištisai balti.
Jagdterjeras. Palyginus nesena,
Vokietijos medžiotojų išvesta veislė. Tai labai universalūs ir azartiški
šunys. Juodi su rudomis dėmėmis ant krūtinės, kojų.
Taksai. Nedideli, trumpomis, stipriomis,
pritaikytomis rausti žemę, kojomis. Liemuo ilgas. Uodega taip pat ilga.
Raumeningi, tvirtų kaulų. Dažniausiai juodi ir rudi. Juodi taksai turi
rudas dėmes ant galvos ir kojų. Medžioklės instinktas stiprus.
Pakankamai drąsūs ir ištvermingi. Turi gerą uoslę. Tai urviniai šunys.
Su jais urvuose medžiojamos lapės, mangutai, barsukai, bebrai. Urve
besislepiantį žvėrį jie išvaro, o neretai net pagauna ir išvelka. Taksai
turi gerą uoslę ir lengvai seka pėdomis. Žvėrį persekioja lodami. Todėl
kartais naudojami ir kaip skalikai. Žvėrys nuo šių mažų, trumpakojų ir
negreitų šunų traukiasi nelabai bijodami, todėl ramiai, lėtai. Dėl
nedidelio ūgio tinka auginti miesto sąlygomis.
Trys taksų veislės: trumpaplaukiai,
ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai. Jie skiriasi tik kailiu.
Trumpaplaukių plaukas trumpas, prigludęs, kailis be vilnaplaukių.
Ilgaplaukių plaukas ilgas, minkštas, tiesus arba kiek banguotas, kailis
su tankiais vilnaplaukiais. Šiurkščiaplaukių plaukas šiurkštus, neilgas,
tiesus, labai prigludęs prie kurio, ant smakro pailgėję plaukai sudaro
nedidelius ūsus ir barzdą, virš akių ryškūs pailgėjusių plaukų antakiai.
Kraujasekiai šunys
Kraujasekiai – tai medžiokliniai šunys
naudojami sužeistų kanopinių žvėrių suradimui pagal kraujo pėdsakus.
Gali susekti žvėrį pagal paros ir netgi senesnį kraujo pėdsaką.
Labiausiai žinomi bavarų ir Hanoverio
kraujasekiai. Tai trumpaplaukiai, įvairių atspalvių rudos spalvos su
ilgomis nukarusiomis ausimis šunys. Hanoverio kraujasekių ūgis iki 55
cm, o bavarų – iki 50 cm.
Lietuvos medžiotojai šių veislių šunų
palyginus su kitomis turimomis veislėmis kol kas turi nedaug.
Kraujasekiais jie naudoja kitų veislių šunis. Tam geriausiai tinka
jautriausią uoslę turinys šunys, dažniausiai kurtsharai ir dratharai.
Tinka taksai, laikos, latvių skalikai, kartais ir kiti šunys.
Kurtai ir skalikai
Kurtai yra vieni iš pirmųjų medžioklinių
šunų. Labai siauros „specializacijos“. Jų tėvynė – Azijos ir Europos
pietūs. Charakteringas eksterjeras: „sausi“, „lengvi“, nukarusiomis
ausimis, ilga siaura galva, išlenkta nugara, įtrauktu pilvu, ilgomis
kojomis. Plaukas įvairus: trumpas, ilgas, lygus, banguotas. Stiprūs, be
galo ištvermingi ir labai greiti (kai kurie trumpose distancijose bėga
iki 90 km/ vai. greičiu). Puikaus regėjimo. Uoslė skirtingų veislių
nevienodai išlavėjusi, bet daugiausia prasta. Su jais atviruose plotuose
– plynuose laukuose, stepėse, pusdykumėse, dykumose – medžiojami
kiškiai, lapės, smulkūs kanopiniai. Medžiojama be šautuvo. Kurtai turi
pavyti, sugriebti ir nužudyti, bet nesudraskyti. Vydamiesi žvėrį neloja.
Kurtų Lietuvoje nedaug ir tuos
dažniausiai laiko ne medžiotojai, o šiaip šunų mylėtojai. Galimybės su
šiais šunimis medžioti mūsų krašte ribotos, nes laukuose daug
įvairiausių kliuvinių, į kuriuos šie greiti šunys gali atsitrenkti ir
susižaloti.
Labiausiai paplitusios šios kurtų
veislės: rusų ilgaplaukiai kurtai, tazi (lažas, kazachų kurtas,
Vidurinės Azijos kurtas), taiganai (Azijos kurtas, kirgizų kurtas),
afganų kuriai.
Rusų ilgaplaukis kurtus. Pats
didžiausias ir greičiausias, bet tik nelabai ilgose distancijose (kitų
veislių kurtai ne tokie greiti, bet labiau ištvermingi, ilgai gali
persekioti žvėrį). Todėl tinka medžioklei, palyginti, nedideliuose
atviruose plotuose. Labai stiprūs – sugebantis sulaikyti vilką. Kailis
įvairių spalvų, plaukas ilgas, banguotas. Vydamasis žvėrį vadovaujasi
vien regėjimu. Jį „pametęs iš akių“ grįžta pas šeimininką.. Veislė
išvesta Rusijoje, bet po Spalio perversmo tėvynėje beveik išnyko. Išliko
tik rusų emigrantų Anglijoje dėka.
Tazi. Labai sena veislė. Stambūs,
įvairių spalvų, trumpo plauko. Elegantiško stoto. Tipiškas dykumų
kurtas. Ne toks greitas kaip rusų ilgaplaukis kurtas, be to,
persekiodamas žvėrį, vadovaujasi ne vien regėjimu, bet ir uosle. Todėl
dalinai tinka medžioklei Lietuvoje.
Taiganas. Tai kalnų kurtas. Kiek
smulkesnis. Turi nuokaras ant ausų, kojų. Gerai dirba ne tik regėjimu,
bet ir uosle. „Pametęs iš akių“ žvėrį, pagal kvapą susiranda pėdsakus ir
persekioja toliau. Bene vieninteliai iš kurtų, persekiojamą žvėrį
aploja.
Afganų kurtas. Labai sena veislė. Gimininga taiganui. Ilgo plauko.
Skalikai – viena iš seniausių
medžioklinių šunų grupių. Iš skalikų kilę daug kitų medžioklinių šunų
grupių ir veislių. Skalikų paskirtis – surasti žvėrį ar šviežius jo
pėdsakus ir jį persekioti. Persekiodami skalija, todėl medžiotojas
visada žino, kurlink bėga vejamas žvėris ir gali jam pastoti kelią.
Skalikai turi gerą klausą ir puikiai išlavėjusią uoslę. Svarbiausios šių
šunų savybės yra skalijimas, balsas, sekant karštais pėdsakais. Jų
plaukas trumpas, lygus. Ausys nukarusios. Tai labai ištvermingi šunys.
Su jais dažniausiai medžiojami kiškiai ir lapės. Tačiau dėl įvairių
priežasčių sumažėjus galimybėms medžioti šiuos žvėris, skalikai vis
plačiau naudojami ir medžiojant kanopinius žvėris (medžioklėse su
varovais, sužeistų žvėrių paieškoje).
Lietuvių skalikas. Veislė išvesta
Lietuvos medžiotojų. Kažkada mūsų krašte buvo gana plačiai paplitę, bet
vėliau, tarpukario metais, bemaž išnyko. Tik entuziastų dėka, šią veislę
pavyko atkurti. Tai tvirti, kresni šunys. Juodi su rudomis kojomis ir
tokios pačios spalvos dėmėmis ant snukio.
Latvių skalikas. Smulkus. Juodas su rudu
atspalviu. Toli žvėries neveja, todėl labai tinka kolektyvinėse
medžioklėse miškuose medžiojant su varovais. Gerai seka kraujo pėdsaku.
Estų skalikas. Nestambus, bet labai
ištvermingas, judrus. Gerai persekioja žvėris. Baltas su juodomis,
rudomis dėmėmis. Išvaizda labai primena rusų margąjį skaliką, tik už jį
mažesnis. Todėl yra nuomonė, kad tai viena veislė (estų skalikas ir rusų
margasis skalikas), tik skirtingos jų formos.
Rusų skalikas. Stambus, stiprus,
ištvermingas. Ramaus būdo. Tai viena iš seniausių Rusijos medžioklinių
šunų veislių. Ten ir išvesta. Nugara juosva, kojos, papilvė ir galva
ruda. Ant krūtinės gali būti baltų dėmių.
Rusų margasis skalikas, stambus,
stiprus, ištvermingas. Baltas su juodomis ir rudomis dėmėmis. Kojos ir
papilvė balti. Veislė išvesta Rusijoje.
Laikos
Laikų tėvynė – Eurazijos šiaurės miškų
zona. Ten su jomis medžiojami kailiniai žvėreliai, stambūs plėšrūnai,
paukščiai. Lietuvoje šie šunys paplito neseniai, kai pagausėjo ir buvo
pradėta medžioti daug kanopinių žvėrių.
Tai stiprūs, tvirto kūno sudėjimo,
energingi, drąsūs šunys. Charakteringi laikų požymiai yra pleišto
pavidalo „sausa“ galva, stačios ausys, uodega užriesta taip, kad sudaro
uždarą žiedą („riestainį“). Medžioklės instinktas išreikštas stipriai.
Gera klausa, uoslė, regėjimas. Todėl lengvai ir savarankiškai aptinka
žvėrį ar paukštį. Bėgantį žvėrį persekioja ir puldamos sustabdo be
lojimo. Azartiškai aploja tik stovintį žvėrį (tupintį paukštį) ir,
sukoncentruodamos jo dėmesį j save, suteikia galimybę medžiotojui
prisėlinti prie žvėries (paukščio) šūvio atstumu. Sužeistą žvėrį suseka
pagal kraujo pėdsaką. Suranda ir atneša nušautą ar tik pašautą paukštį.
Vienodai gerai tinka medžioti visais metų sezonais. Laikos labai
prisiriša prie šeimininko, nereiklios, žmonių nepuola. Dėl tankaus
kailio tinka laikyti ir lauko sąlygomis.
Laikų kailis tankus. Spalva labai
įvairi: juodos, rudos, pilkos, baltos – vienspalvės ir margos. Skiriamos
keturios laikų veislės: karelų – suomių (smulkiausia), rusų – europinė,
Vakarų Sibiro (abi vidutinio dydžio) ir Rytų Sibiro (stambiausia).
Retriveriai
Retriveriai- medžioklinių šunų grupė
skirta darbui po šūvio, jų kurių paskirtis- surasti ir atnešti
sumedžiotus ir sužeistus paukščius bei žvėrelius (ypač tinka vandens
paukščių medžioklei).
Maždaug 18 a. septintame dešimtmetyje
susiformavo Lygiaplaukių (angl. Flat-Coated Retriever) ir Garbanotojų
(angl. Curly-Coated Retriever) retriverių veislių protėviai. Dešimtmečiu
vėliau medžioklėje buvo pradėti naudoti ir iš Niufaudlendo atvežti
Labradoro ir Auksaspalvių retriverių protėviai. Plintant medžiojamų
paukščių veisimui nelaisvėje ir tokių paukščių medžioklei, plito ir
retriveriai, ypač Prancūzijoje, Belgijoje, Danijoje. Šiuo metu
retriveriai daugiausiai naudojami medžiojant paukščius – aportavimui ir
darbui vandenyje. Tam jie tinka dėl savo didelės aistros darbui ir
vandeniui, ramaus elgesio stovint numeryje, „minkšto“ sukandimo.
Palyginti su kitomis medžioklinių šunų grupėmis, retriveriai Lietuvoje atsirado tik prieš 10-15 m. ir jų skaičius nuolat didėja.
Retriveriai yra labai lengvai mokomi, valdomi ir jie turi itin didelį kontakto ir bendradarbiavimo su žmogumi poreikį.
Paukštiniai šunys
Paukštiniai medžiokliniai šunys yra
išvesti medžioti paukščiams. Lietuvos medžiotojai laiko (labai
nevienodai gausiai): spanielius, kurtsharus (vokiečių trumpaplaukis
paukštinis šuo, trumpaplaukis vižlas), dratharus (vokiečių
šiurkščiaplaukis paukštinis šuo, šiurkščiaplaukis paukštinis šuo,
šiurkčšipplaukis vižlas), langharus (vokiečių ilgaplaukis paukštinis
šuo, ilgaplaukis vižlas), pointerius, airių (raudonuosius) seterius,
škotų (juoduosius) seterius arba gordonus, anglų (taškuotuosius)
seterius. Vieni jų yra siauros specializacijos, todėl tinka tik
paukščiams medžioti (pointeriai, seteriai), kiti (dratharai, kurtsharai)
– pakankamai universalūs, todėl tinka ne tik paukščių medžioklėms. Be
to, paukščių medžioklėse su pasisekimu naudojami ir ne paukštiniai, bet
paukščius medžioti išmokyti kiti šunys (foksterjerai, jagdterjerai,
laikos). Visos paukštinių šunų veislės pasižymi puikia uosle. Jų
paskirtis aptikti (uosle) žolėje ar krūmuose besislepiančius paukščius,
juos išbaidyti, atnešti, ar bent surasti nušautus. Daugelis paukštinių
šunų (išskyrus spanielius), aptikę paukštį, akimirksniu sustoja
(tilktis). Geras šuo iš tilkties pajuda (jei paukštis nenubėga ar
nenuskrenda anksčiau) ir paukštį išbaido tik po medžiotojo komandos.
Paukščiui pakilus skristi, jo nesiveja, o gulasi, kad medžiotojui
nekliudytų šauti. Pakyla ir nušauto ar kito paukščio pradeda ieškoti
taip pat tik po medžiotojo komandos. Spanieliai, aptikę paukštį, staigiu
šuoliu jį išbaido iš karto, tilkties nedaro. Todėl spanieliai mokomi
paukščius ieškoti mažesniame plote – ne toliau kaip šūvio atstumu nuo
medžiotojo.
Medžiojant be paukštinių šunų, daug
sužeistų ar net mirtinai nušautų paukščių nerandama. Todėl šiose
medžioklėse pagal medžioklė reglamentavimą privaloma turėti paukštinį
šunį. Be to, paukščių medžioklė su šunimis yra nepalyginamai gražesnė
negu be jų.
Spanielis. Vidutinio dydžio, palyginti,
trumpų kojų, energingas, bet paklusnus, sumanus, lengvai dresuojamas.
Noriai eina į vandenį. Tilkties nedaro. Veislė kilusi iš Ispanijos, bet
galutinai suformuota Anglijoje. Būna įvairių spalvų: balti, juodi, rudi,
margi. Ausys didelės, nukarę. Plaukas ilgas, lygus (ant ausų
banguotas). Dėl nedidelio ūgio geriau tinka medžioklėms tokiose vietose,
kur augalija žema, netanki. Tankiuose, aukštuose augalijos sąžalynuose
gana greitai pavargsta. Tinka laikyti miesto sąlygomis.
Kurtsharas. Gana stambus, tvirtas,
ištvermingas. Noriai eina į vandenį. Veislė išvesta Vokietijoje. Plaukas
trumpas. Kailis rusvai žilas, kavinis, baltas su rudomis dėmėmis. Ausys
nukarusios, galai apvalūs.
Dratharas. Kūno sudėjimu panašus į
kurtsharą, bet plaukas ilgesnis, šiurkštesnis. Kailis pilkai rudas,
kavinis, taškuotas ar dėmėtas rudomis dėmėmis. Ausys apvalios,
nukarusios.
Pointeris. Stambus, stipraus kūno
sudėjimo, temperamentingas, bet nepiktas. Pasižymi tvirta tilktimi.
Veislė labai specializuota, išvesta Anglijoje. Kailis juodas, gelsvas,
„dūminis“, margas. Ausys nukarusios, trikampio formos.
Airių seteris. Vidutinio dydžio,
ištvermingas, labai gražus. Temperamentingas, bet lengvai dresiruojamas.
Stipriai prisiriša prie šeimininko ir nepatiklus pašaliniams žmonėms.
Pasižymi tvirta, gražia tilktimi. Medžioklėje labai energingas. Kailis
kaštoninis, blizgantis. Uodegos apatinė pusė, krūtinė, kojų užpakalinės
pusės, ausys apaugę gerokai ilgesniais, kiek banguotais plaukais.
Anglų seteris. Siluetu panašus į airių
seterį. Tvirtas, judrus, energingas, bet nepiktas. Pasižymi geromis
medžioklinėmis savybėmis. Kailis tankus, „šilkinis“. Spalva balta su
didesniais ar mažesniais juodais taškais, dėmėmis. Išties elegantiškos
išvaizdos.
Škotų seteris. Siluetu panašus į kitus
seterius, bet pats stambiausias iš jų. Tvirtas, raumeningas. Kailis
tankus, blizgantis. Plaukas kiek banguotas arba lygus. Juodas su
aiškiais rudo atspalvio plotais. Gali būti truputį balto ant krūtinės ar
(ir) kojų.
Medžiokliniai šunys (visų veislių),
dalyvaujantys medžioklėje, turi būti įregistruoti Aplinkos apsaugos
ministerijos nustatyta tvarka. Šunų savininkai medžioklėje privalo
turėti šuns registracijos pažymėjimą. Medžioti su neįregistruotais
šunimis draudžiama.
