Medžioklės istorija

Medžioti daugelyje pasaulio vietų pradėta paleolite. Iš pradžių medžiota kolektyviai. Ilgainiui tobulėjo medžioklės priemonės: seniausios medžioklės priemonės buvo akmenys, akmens kirviai, kuokos, akstys, ietys. Mezolite buvo išrastas lankas, turėjęs didelę reikšmę medžioklės raidai. Neolite medžioti pradėta su šunimis, vėliau – su arkliais, medžiokliniais paukščiais. XII a. pasirodė šaunamieji ginklai; pamažu daugumoje šalių pradėta medžioti ir medžiokliniais šautuvais, paplito įvairūs medžioklės būdai, naudojami ir dabar.

Medžioklės reikšmė žmogaus gyvenime ilgainiui keitėsi. Pirmykštėje bendruomenėje medžioklė kurį laiką buvo žmogaus egzistencijos pagrindas, svarbiausias maisto ir aprangos šaltinis.

Neolite, mažėjant didžiųjų žvėrių ir paukščių ištekliams, ėmė mažėti ir medžioklės, kaip svarbiausio žmonių pragyvenimo šaltinio, reikšmė, ypač, kai žmonės susirado naujų maisto šaltinių. Vis dėlto Europoje iki Tacito laikų (I a.) buvo išlikę tautų, kurios gyveno vien iš medžioklės.

Nuo naujųjų laikų pradžios medžioklė vis labiau darėsi kilmingųjų gyventojų privilegija. Vėliau medžioklę ėmė varžyti privati žemės nuosavybė.